"Dog's Node" and the history of identity

Straipsnyje aptariama naujausių Vytauto Martinkaus kūrinių poetika ir prasmių laukas. Svarstomos įmanomos kūrinių „Šuo, kuris paliovė lojęs" ir „Akių apgaulė, arba kaip išmokti piešti sapną" (Šuns mazgas, 2006) žanrinės apibrėžtys: eseistinė apysaka, autobiografija, fakto literatūra. Naujieji Martinkaus kūriniai yra skaitomi kaip vienas pirmųjų bandymų menine kalba apmąstyti nepriklausomybės metus, jų socialines ir egzistencines pervartas, tų pervartų įtaką žmogaus gyvenimui, jo tapatybei. Įvairių kalbėjimo būdų ir žanrų derinimas, intertekstualumas, pagrindinio veikėjo laikysena, jo santykis su aplinka ir savimi, kuomet jis pats valingomis pastangomis turi apsibrėžti tapatybę, leidžia šias eseistines apysakas priskirti postmodernizmo paradigmai.The article discusses poetics and the field of meanings of the latest writings of Vytautas Martinkus. The application of such genre definitions as an essayistic story, autobiography and nonfiction to the works "A dog, which stopped barking" and "Optical illusion, or how to learn painting a dream" (Dog's node, 2006) has been also considered. New works of Martinkus are regarded as the writer's first try at artistically thinking over the years of Independence, their social and existential upheaval which had a particular influence over the human life and identity. Coordination of different speeches and genres, intertextuality, an attitude of the main character and its relationship with the environment and itself when seeking to define own identity allow attributing these essayistic stories to the paradigm of postmodernism